Atostogaujant Maroke, bene pagrindinis kelionės akcentas yra kelionė į dykumą - Sacharą. Sachara labai didelė, tad keliauti siūlomą į skirtingas jos dalis. Pagrinde daugelis keliautojų į Sacharą keliauja iš Marakešo miesto, tad nukeliavę į Marakešą pradėjome domėtis ekskursijos kainomis ir mes. Riado, kuriame gyvenome savininkas mums pasiūlė du variantus į Sacharą, 2 dienų ir 3 dienų, labai neaiškindamas, kuo jos skiriasi, patys ir neįsigilinom, galvojom tik tuo, kad trumpiau būsim, kadangi Maroke turėjom tik 9 dienas, bandėm sutaupyti laiko kitų vietų lankymui. Buvome girdėję ir matę įspūdingas Sacharos dykumos nuotraukas iš Merzougos, tad su nekantrumu laukėme kelionės, ir tik prieš kelionę pamatėme, kad keliausime ne į Merzougą, o į Zagorą.
2 dienų ekskursija Marakešas - Zagora (55 eurai asmeniui)
3 dienų ekskursija: Marakešas - Merzouga 80 eurų asmeniui
Kelionė į Zagorą:
7 valandą ryto ekskursijos organizatoriai pasiėmė mus iš apgyvendinimo įstaigos. Dar valandžiukę surinkinėjo likusius ekskursijos dalyvius ir apie 8 valandą mūsų kelionė į dykumą prasidėjo. Važiavome apie ~5 valandas, su trumpais sustojimais nusifotografuoti gražiausiose kalnų vietose, arba parduotuvėse. Didelė kelio dalis yra Atlaso kalnais, tad gali pasimėgauti nuostabiais vaizdais, tačiau silpnesnių skrandžių žmonėms, ši kelionė gali tapti tikru išbandymu, kadangi keliai labai vingiuoti, vairuotojas važiuoja greitai, staigiai stabdo, ir suka, tad plastikiniu maišeliu pasirūpinti būtų ne pro šalį, taip apsaugant save ir kitus. Po 5 valandų kelyje privažiavome Kasbah, kurioje buvo filmuota nemažai filmų (Gladiatorius, Indiana Džounsas ir kt). Turėjome valandos ekskursiją su gidu, pasivaikšioti po tvirtovę, o po ekskursijos gidas mus nuvedė į restoraną pietų, kur kainos tikrai turistinės ir siekia apie 10 eurų už patiekalus.
Papietavę keliavome dar apie 3 valandas iki savo galutinio tikslo - išsvajotosios dykumos. Privažiavus dykumą, jokių auksinių smėlio kopų nesimatė, mūsų laukė būrys kupranugarių bei keli vadeliotojai. Kokį pusvalandį, gal truputį ir mažiau, sėdėdami ant kupranugarių keliavome į savo palapinių miestelį bei stebėjome saulėlydį.
Atkeliavę į turistavietę, įsikūrėme keturvietėse erdviose palapinėse, kuriose buvo vienvietės lovos, su šiltais pledais bei pagalvėm, tad miegoti buvo gana patogu ir nešalta. Vakare gavome šiltos, stiprios ir labai saldžios berberų mėgstamos arbatos, kurią jie vadina "berberų viskiu". Neužilgo visus sukvietė ir į kitą palapinę, kurioje visus pamaitino žvakių šviesoje. Gavome perlinių kruopų sriubos, didelį dubenį vištienos tadžiną su bulvėm ir kitom daržovėm bei mandarinų. Pavalgius galėjome tiesiog gulėti lauke ant sutiestų kilimų ir stebėti mėnulį su žvaigždėmis, sėdėti prie laužo ir klausyti berberų mušamų būgnų arba tiesiog nueiti miegoti.
Turistavietės šeimininkai pranešė, reikės keltis po šešių ryto. Atsikėlę gavome karštos arbatos ir kavos, bandelių su medum ir džemus. Pavalgę ruošėmės sutikti saulę vėl ant kupranugarių nugarų.
Pakeliui namo, dar sustojome gražesnėse vietose nusifotografuoti, sustojome kitoje Kasboje, kur kartu ir papietavom, aplankėm vietinius amatininkus pažiūrėti jų aukdžiamų kilimų bei kitų dirbinių, ir taip pasibaigė mūsų ekskursija į išsvajotą dykumą. Jeigu kas paklaustų, ar rekomenduotumėme ten vykti kitiems? Tikrai ne, toks ilgas kelias tikrai nevertas tokios dykumos. Jeigu jau važiuoti tiek kelio, tai tik į dykumą Merzougoje, kurios metu viena nakvynė būna viešbutyje, kita palapinėse, o keliautojų įspūdžiai būna neapsakomi.
Kolumbokeliones.lt